Koichi Tochei "Aikido kasdieniniame gyvenime" (metodinės rekomendacijos)
Įvadas
Vystantis kultūrai ir civilizacijai, mūsų pasaulio sandara tampa vis įvairesne ir sudėtingesne. Pirmykščių žmonių gyvenimas buvo paprastas. Jų kontaktų sritis buvo nedidelė ir jiems tereikėjo galvoti tik apie tai, ką pavalgyti, kuo apsirengti, kur gyventi ir kaip apsiginti nuo stipresnių priešų.
Dabar, kai žmogus keičia žemės veidą ir galvoja apie skrydžius į Mėnulį, idėjos, politika, ekonomika ir darbas tapo bauginančiai įvairūs ir sudėtingi. Genami sudėtingumo bangų, mes, tikriausiai, buvome išguiti iš ramaus tvenkinio į siautėjančius pačios didžiausios jūros vandenis. Pakanka mums padaryti nors vieną klaidą, karaliaujant vėjui ir bangoms, ir mes būsime atiduoti bangų valiai kaip valtis be irklų, kuriai gresia pavojus nugrimzti į dugną.
Žmogaus gyvenimas
Prieš išvykstant valtimi į jūrą, pirmiausia patikriname eilę dalykų. Ar techniškai tvarkingas vairas? Kokia techninė variklio būklė? Ar niekur nebėga vanduo? Tik tuo atveju, kai mes įsitikiname, kad viską atlikome gerai, mus apima tikrumo jausmas ir mes išvykstame į plaukiojimą be pavojų.
Žmogaus gyvenimas daug kuo panašus į tai. Kai mes gimstame, mes leidžiamės į plaukiojimą audringomis žmonių pasaulio bangomis. Vaikystėje mumis rūpinasi ir gina mūsų tėvai ir mus supantys žmonės. Mes gyvename be pavojų, remdamiesi į kitus, bet kai tik sulaukiame brandos amžiaus, visa atsakomybė krinta ant mūsų pečių. Mes tampame savo nuosavo laivo kapitonu ir privalome savarankiškai keliauti. Nors kiti gali mums duoti protingų patarimų ar mums padėti, už plaukiojimą esame atsakingi mes patys ir privalome nuodugniai žinoti galimybes ir tvirtumą laivo, kuriuo mes plaukiame. Taip pat mes turime mokėti patikrinti visas dalis, kurios mus sudaro, tam, kad pažiūrėti, ar nėra kokio nors trūkumo.
Žvelgiant į šiuolaikinį jauną vyrą ar moterį, pastebime, kad jie turi daugybę trūkumų. Ir, svarbiausia, kad šie jauni žmonės neįvertina savo būklės. Neveikia jų stabdžiai, jie lekia neaiškia kryptimi, o variklis dirba pakrikai. Arba jie prastos sveikatos, arba dvasiškai ant bedugnės krašto. Jie prarado savo irklus, jų laivą semia, juos apleidžia jėgos ir jiems gresia rimtas pavojus nuskęsti šėlstančiose žmonių pasaulio bangose.
Kodėl gi mums tiesiog čia ir dabar vėl nesustiprinus savo sudedamųjų dalių? Imkime ir atgaivinkime priklausančią mums jėgą, susitvarkysime patys save ir padarysime ką nors puikaus laive, kuriuo mes turime plaukti savo gyvenimo jūra.
Sustokime ir susimąstykime. Kas gi galų gale yra žmogaus gyvenimas ir iš kur jis atsiranda? Dauguma žmonių, atsakydami į klausimą, iš kur jie gimdami atsirado, atsako, kad gimė iš tėvų. Šie tėvai taip pat atsirado iš savo tėvų, ir, jeigu pratęstume šią liniją, pamatysime, kad mūsų gyvenimas teka lygia juosta, pradedant nuo žmogaus sutvėrimo. Jeigu mes paklausime iš kur atsirado gyvybė iki žmogaus sutvėrimo, tai nerasime kitokio atsakymo, kaip kad ji atsirado iš visatos. Jeigu taip, tai mūsų gyvybė taip pat yra kildinama iš visatos. Jeigu kas nors klausia, kuo jūs buvote prieš užaugdami, jūs paprastai atsakote: "Aš buvau vaikas". O iki vaiko? "Kūdikis". O prieš tai? "Vaisius". Bet jei mes paklaustume, kuo jūs buvote dar prieš tai. Ką jūs atsakytumėte?
Iki vaisiaus jūs buvote savo motinos kiaušialąstės ir savo tėvo spermatozoido susijungimas. Iš kur jie atsirado? Kai jūsų tėvai buvo vaikais, jų organizmai nesugebėjo gaminti kiaušialąsčių ir spermatozoidų. Tik jiems subrendus, jie sugebėjo tai gaminti. Ar šis sugebėjimas buvo dalimi oro, kuriuo jie kvėpavo, arba dalimi to maisto, kurio jie augdami maitinosi? į tai mes galime atsakyti tik "ne". Jis atsirado ne iš kokios tai vietos, jis atsirado iš gamtos. Kitas žodžiais tariant, gyvybė gimsta iš visatos per tėvus.
Toks požiūris leidžia daryti išvadą, jog ne tik žmonės, bet ir kiekvienas medis, kiekviena žolelė, visi akmenys, vanduo ir oras atsirado iš visatos. Be to, jie egzistavo nuo visatos pradžios ir yra visatos dalis. Kada žmogaus pakili nuotaika, jis į viską žiūri tarsi per rožinius akinius, nekyla jokių abejonių, gyvenimas atrodo lengvu. Tačiau, gyvenimas susideda ne vien iš pakilimų, jame yra ir kritimų. Jei yra vietos pakiliai nuotaikai, tai ją gali pakeisti ir depresija. Tokios depresijos metu pasijaučia vienišumas. Žmogus jaučiasi vienišu ir prislėgtu, išguitu iš visatos, izoliuotu nuo visuomenės.
Jeigu mes laikome save individualiomis būtybėmis, išskirtiniais individais, prieš beribę visatą, mes atrodome mažyčiais aguonos grūdeliais. Mūsų bejėgiškumas ir izoliacija atrodo apverktinai. Bet jeigu mūsų širdyse glūdi supratimas, kad mes ir visata esame vienoje visumoje, kad viskas visatoje turi vieną pradą, argi neišnyks tada būtinybė raudoti ir jaustis vienišu? Laikantis šio požiūrio, atsiranda tvirtas tikėjimas tuo, kad mes su visata suradome vieną bendrą visumą, kad visata gina mus, kad nereikia nusiminti, nereikia pasimesti. Tegul net dešimt tūkstančių žmonių klaidingai mus supranta ir juodina mus; jeigu mes pilnai panaudosime savo jėgą ir išlaikysime teisingą tikėjimą, visata tai žinos. Ir nebus ko baimintis.
Vienas žmogus padarė nepataisomą klaidą darbe ir norėdamas nusižudyti, užlipo į kalno viršūnę. Kai jis pasiekė tą vietą ir apžvelgė neaprėpiamą panoramą, kuri atsivėrė priešais jį, tai pajautė, kad keistas jausmas nusmerkė visą jo kūną. Pasakojama, kad tada jis nusileido žemyn, ir vėliau savo gyvenime didelių pastangų dėka pasiekė milžiniškų laimėjimų.
Nekyla abejonių, kad stovint prie mirties slenksčio, žmogaus siela apsivalė. Jis pamatė, kad visata atsiveria priešais jį. Jo tikrasis "Aš" prabudo ir vėl atgijo, suprasdamas, kad jis yra visatos dalis. Ir tada iš visatos pasklido didžiulė jėga.
Šiandien, mūsų amžiuje, žmogaus akys įpratę tik prie žmonių visuomenės. Ypač tai pasakytina apie miestiečius, kurie beveik visur mato tik daiktus, sukurtus jų pačių rankomis. Jie pamiršo apie universalų gamtos pasaulį. Savo žvilgsnio nukreipimas į visatą ir mėgavimasis ja nėra vien poetų ir dailininkų privilegija. Visata atsivers prieš kiekvieną, kuris to panorės. Pasimetę bangose, žmonės turi nukreipti savo žvilgsnį į visatą ir vėl atrasti save, kaip bendrą visumą su visata.
Aikido vadinamas keliu į susiliejimą su Ki. Mes aiškinsime apie Ki vėliau, bet, kitais žodžiais tariant, mes aikido vadiname keliu į vienybę su visata. Aikido yra visatos dėsnių mokymosi disciplina, mokymasis to, kad kiekviename rankos ištiesime, kiekviename kojos pakėlime matytume šiuos dėsnius, jungiančius kūną ir sielą, ir nuolat tobulintume save, kaip visatos dalį. Visi tie, kurie nori atrasti save iš naujo, atgaivinti savyje slypinčią jėgą, kurie trokšta drąsiai eiti gyvenimo keliu - pradėkite; atėjo laikas treniruotis kartu su mumis.
Mūsų būties esmė
Mūsų gyvenimas - kosminio gyvenimo dalis. Jei mes suprantame, kad mūsų gyvenimas kilęs iš kosminio ir kad mes jau egzistuojame šiame pasaulyje, tai turime užduoti sau klausimą: kodėl visata davė mums gyvenimą? Pas mus, Japonijoje, yra frazė "Sai-sei-musi", kas reškia - gimti girtam ir mirti vis dar kaip ir anksčiau, kliedint; ši frazė naudojama tokia prasme - gimti be šio įvykio supratimo ir mirti vis dar nesuprantant. Gimti ir visą gyvenimą praleisti neveikiant nieko daugiau, tik kartojant valgymo, tuštinimosi ir miego procesus, išties veda į betikslį egzistavimą. Mirti vis dar kliedint - puiku, bet tiems, kas taip gyvena, mirties valanda atneša didžiules kančias.
Kai kurie šiuolaikiniai jauni žmonės pareiškia: "Aš neprašiau, kad mane gimdytų. Mano tėvai atliko tai patys; aš už tai neatsakau, bet dabar aš jau pagimdytas ir galiu daryti viską, kas man patinka!" Kai kurie jauni žmonės išties pildo šį teiginį ir jų tėvai nežino, kaip atsakyti savo vaikams.
Esmė tame, kad ne tėvai sukelia gimimą, kaip kad jie to norėtų. Kiekvienas iš mūsų gauna gyvybę iš visatos tėvų dėka. Yra tėvų, labai norinčių turėti vaikų, bet negalinčių jų turėti, tada, kai kiti nenori, o vis dėlto turi. Esmė čia ne tėvų noruose. Kitaip tėvai, be abejo norėtų turėti tokius vaikus, kurie niekada nebūna grubūs su tėvais ir nedaro nieko blogo.
Pasinaudokime kai kuriomis medicinos žiniomis. Vienos poliucijos metu vyras išskiria apytikriai nuo vieno iki trijų šimtų milijonų spermatozoidų; spermatozoidų skaičius, kuriuos pagamina vyro organizmas per savo gyvenimą, išties astronominis. Žmogus gimsta susijungus tik vienam spermatozoidui su viena kiaušialąste. Ko padarinyje nesuskaičiuojamas skaičius kitų spermatozoidų žūsta. Tikriausiai už tokį bereikalingą eikvojimą turėtų būti baudžiama.
Mes dažnai girdime žodžius "likimo išrinktasis", skirtus labiau talentingiems ar gražesniems negu kiti žmonės, geriau gyvenantiems. Faktiškai reikia suprasti, kad visi mes, ateidami į pasaulį, tampame likimo išrinktaisiais. Mes tampame likimo išrinktaisiais nuo mūsų užgimimo iš visatos momento, todėl, kad mes negimėme per klaidą kiaule arba šunimi, ir todėl, kad iš begalybės spermatozoidų gimė vienintelė individualybė.
Tuščiai leisti šį retą ir brangų gyvenimą išties gaila. Kai mes gauname šią neįkainojamą dovaną - gyvybę, tuo pačiu gauname įpareigojimą kažko šiame gyvenime pasiekti. Kitaip tariant, mes turime žinoti apvaizdos valią, mes turime žinoti savo pašaukimą.
Dangus nebylus, bet nuolat veiklus. Dangus nebylus, o visi sutvėrimai auga. Visata nemokins atskirais žodžiais, ji veikia tylumoje. Mes nežinome, kokia kryptimi, gera ar bloga. Faktas yra tai, kad visata juda. Jeigu, nukreipę žvilgsnius į spindintį rojaus sukūrimą, norime gyventi tokį pat spindintį gyvenimą žemėje, mes turime tikėti, kad visata juda gera kryptimi. Jei atvirkščiai, mes pripažįstame judėjimą blogio keliu, tai kiek mes besistengtume, viskas veltui. Visata visą laiką auga ir vystosi. Mes turime suprasti, kad visata suteikė mums misiją, kurios esmė yra mūsų pastangos padėti vystymuisi ir kūrybai. Šiame pasaulyje yra turtingi ir vargšai, ir daugybė įvairių darbų. Bet, nepaisant dedamų pastangų, visatos mastu viskas vienodai reikšminga. Nėra turtingų ir vargšų, nėra aukštų ir žemų. Kurioje srityje jūs dėtumėte pastangas, kuriuo keliu eitumėte, jeigu jūs tam skirsite visą savo jėgą, kažkas jums pakuždės: "Tai yra mano pašaukimas". Kai jūs jaučiate, kad turite kažką atlikti, kažko pasiekti esamame veiklos periode, reiškia jūs radote savo pašaukimą. Skirk šiam reikalui visas savo jėgas, ir tu pajusi veiklos prasmę savo gyvenime. Be pastangų, nebus pašaukimo. Tačiau kūrybinis visatos vystymosi procesas vyksta ir vyksta, priklausomai nuo to, kiek kiekvienas žmogus įgyvendina savo pašaukimą.
Atmetus pesimizmą, kuris tai stabdo, nežiūrint į tai, kiek žmogus besistengtų, didžiausios pasaulio jėgos nekinta. Jeigu nors vienas žmogus taps geresniu, visata pasidarys, bet kokiu atveju geresnė vienu šituo žmogumi. Viena silpna liepsnelė gali nušviesti dešimt tūkstančių, kurie taps jėga nušviesiančia visą pasaulį. Pradėti kurti geresnį pasaulį reikia nuo savęs.
Aikido disciplina moko teisingų pergalės siekimo principų, tai yra, norint nugalėti dar ką nors, pirmiausia mes turime nugalėti save. Tereikia mums laikytis esminių principų ir laimėti mūšį prieš save patį, kaip kiti žmonės savaime pradės sekti paskui mus. Mūsų tikslas - tobulinimasis, siekiant įgyvendinti misiją, kurią mums suteikė kosminė jėga, pirmiausia sukuriant save, prieš aptariant pergalę konfliktuose su kitais žmonėmis. Priežastis dėl kurios mes skiriame save aikido platinimui, yra ne vien savigynos technikos propagandoje. Mūsų tikslas yra atlikti savo misiją ir pakreipti dar nors vieną žmogų visatos kūrybiniam progresui. Nors aikido šiandien žinomas daugelyje šalių, judėjimas vis dar silpnas ir daugelis žmonių griebiasi vien aikido technikos, nesuprasdami tikrosios aikido prasmės. Labai reikalingas lyderis, suprantantis tikrąją aikido reikšmę ir mėginantis perduoti savo žinias kitiems. Aš priėjau išvados, kad ši užduotis - mano pašaukimas.
Kūno ir sielos susijungimas
Tereikia mums pajusti savo gyvenimo prasmę ir savo pašaukimą, ir mūsų sekantis žingsnis neišvengiamai bus ieškojimas kelio, šiam pašaukimui įgyvendinti.
Mūsų gyvenimas, gautas iš visatos, susideda iš dviejų elementų: kūno ir sielos. Ryšį tarp šių dviejų elementų galime apibūdinti žodžiais, kad kūnas juda sutinkamai su sielos paliepimais ir siela naudojasi kūnu. Kūnas ir siela - nedalomi. Žmogaus gyvenimas neįmanomas turint tik vieną iš šių sudedamųjų elementų, bet kai jie sujungiami, mes galime demonstruoti aukščiausius sugebėjimus ir įgimtas jėgas.
Kai aš mokiausi koledže, aš išgirdau istoriją apie vieną seną Dzen šventiką, kuris dar būdamas jaunas, pradėjo praktikuoti Dzen-budizmą. Jis buvo labai silpnas žmogus, sirgo sunkia tuberkuliozės forma. Žinoma, dabar tuberkuliozė jau pagydoma, bet tada ši liga buvo laikoma mirtina. Dzen treniruočių metu šis žmogus labai nusilpo. Daktarai pripažino jį esant beviltišku ligoniu, o jis pats labai sielvartaudamas susitaikė su mirtimi.
Tada jis pagalvojo: "Labai gaila, kad man teko susirgti Dzen treniruočių įkarštyje, o ypač gaila, kad tai atsitiko dabar, kai aš iš visos širdies nutariau eiti Dzen keliu. Tačiau jeigu aš turiu mirti, aš drąsiai pasitiksiu mirtį, sėdėdamas Dzen poza, kaip pridera šventikui." Jis pakilo iš patalo, atsisėdo į meditacinę Dzen padėtį, susikaupė ir ramiai pradėjo laukti mirties. Bet jis taip ir nemirė. Kitą rytą jis nubudęs vėl atsisėdo į meditacinę Dzen padėtį ir laukė. Bet mirtis taip ir neatėjo. Diena po dienos jis meditavo. Nuolat drausminant save mirties akivaizdoje, jo dvasia labai sustiprėjo. Ir tada jis nusprendė, kad jeigu jam laukiant mirties, ji neatėjo, jam reikia negalvoti apie gyvenimą ir mirtį, o palikti tai dangaus valiai. Taip pat jis nusprendė, kad jei jis liko gyvas, tai turi eiti Dzen keliu, kiek tik leis jo jėgos ir sugebėjimai. Kadangi šventikas gilinosi tik į Dzen užsiėmimus, jis net nepastebėjo, kad tuberkuliozė baigėsi. Vėliau jis tapo įžymiu šventiku, nugyveno turtingą gyvenimą vadovaudamas ir mokindamas kitus, ir mirė sulaukęs daugiau nei 70 metų.
Kai jis susitaikė su savo mirtimi ir sėdėdavo paskendęs mintyse, jis pasiekė kūno ir sielos susiliejimo, ir nugalėjo savo sunkią ligą. Tie, kurie norės jį mėgdžioti ir praktikuoti sėdimą Dzen meditaciją, bandydami išsivaduoti nuo sunkios ligos, turi įsisąmoninti, jog vietoj išgijimo, gali sulaukti priešingo, rezultato. Visai tikėtina, kad liga pasunkės, jei žmogus klaidingai traktuos sėdimąją Dzen meditaciją: "Gerai, aš pradėjau praktikuoti Dzen todėl, kad girdėjau, jog pasveiksiu, jeigu jį praktikuosiu, bet aš abejoju, kad tai tiesa."
Svarbu suprasti, kad apjungus savo sielą ir kūną, pradeda veikti įgimta gyvybingoji jėga, kuri ir nugali ligą. Nors mes neturime laiko čia vardinti visus tuos žmones, kuriems aikido dėka išnyko skrandžio opos, sumažėjo kraujospūdis ar sustiprėjo širdis, nedarykite iš to skubotų išvadų, kad paprasti aikido užsiėmimai yra panacėja. Atsitiktiniai, nesistemingi užsiėmimai aikido - tai nėra geriausias kelias išsigydyti nuo ligos. Jūs turite suprasti, kad mes galime nugalėti ligą, jeigu išmoksime aikido sielos ir kūno susiliejimo principų, jeigu atskleisime savo gyvybingąją jėgą, ir nukreipsime ją tam, kad atliktume taisyklingai bet kokį fizinį judesį.
Tą patį galima pasakyti ir apie gabumus. Kai mes sakome, kad mes gabūs tam, kas mums patinka, mes manome, kad mums seksis tik tada, kai mums patinka tai, ką mes veikiame. Ir atvirkščiai, jei mums nepatinka tai, ką mes darome, tai jaučiame, jog mums sunku susikoncentruoti šiam reikalui. Nors kūnas gali būti nukreiptas teisinga linkme, mūsų dvasia gali krypti šiek tiek kita linkme. Darbus, kurie mums nepatinka, sėkmė lydi retai todėl, kad mes negalime pasiekti kūno ir sielos susijungimo būsenos. Visą lemiantis veiksnys, kurio reikia išmokti, jeigu jūs norite pasiekti kur nors sėkmės, visų pirma, yra kūno ir sielos susijungimo pasiekimas, o paskui, erdvės suteikimas aukščiausiems savo gabumams.
Žmogus gali daryti stebuklus, kai jis nuoširdus, ir kai jo siela ir kūnas sudaro vieną visumą. Yra žinoma, kad įspęstos į kampą žiurkės šoka ant katino ir susidoroja su juo. Gaisro metu žmonės dažnai parodo tokią jėgą, apie kurią paprastai gyvenime net negalėjo svajoti. Yra žinomi atvejai, kai moteris pakeldavo automobilį, kad ištrauktų po juo papuolusį vaiką. Beviltiškoje situacijoje, ties gyvybės ir mirties riba, žmones užplūsta netikėta išmintis. Visi šie atvejai atspindi tų jėgų pasireiškimus, kurie yra įmanomi kūno ir sielos susijungimo dėka.
Iš visatos žmogus gauna įgimtas jėgas, bet jis negali jomis pasinaudoti todėl, kad nežino, kaip tai padaryti.
Tik išmokus kūno ir sielos susijungimo taisyklių, išugdžius savyje gebėjimą bet kada naudotis savo įgimtomis jėgomis ir sušvelninus savo būdą, jūs galėsite įgyvendinti savo pašaukimą, siųstą dangaus. Nuo ko mums pradėti sielos ir kūno suliejimą?
Mūsų egzistencijos pagrindas
Mes jau sakėme, kad mūsų gyvenimas yra visatos gyvenimo dalis, kad mūsų egzistencijos pagrindas - tai visatos Ki, kad mūsų gyvybė ir kūnas gimsta iš visatos Ki ir, kad jie turės grįžti į ją atgal. Jeigu kūno egzistencijos pagrindas yra Ki, tai tas pats pasakytina ir apie sielos egzistencijos pagrindą. Siela - tai kūnas, sugrupuotas iš smulkiausių dalelyčių. Fizinis kūnas sudarytas iš didesnių dalelių. Abu kilę iš visatos Ki.
Aikido yra disciplina, leidžianti mums apjungti sielą ir kūną, ir paversti kūną į vieną visumą su visatos Ki. Kitais žodžiais tariant, aikido - tai, kaip galima suprasti ir iš pavadinimo, - kelias į vienybę su Ki. Tačiau, kam reikia vienyti daiktus, kurie savo prigimtimi yra viena visuma?
Mums siela ir kūnas duoti tam, kad gyventume šiame pasaulyje. Siela izoliuoja save nuo kūno ir yra kliūtimi formuojant vieną visumą su juo. Todėl, jeigu mes išmoksime kontroliuoti sielą, tapsime izoliuotais nuo visatos. Kai mes sakome "siela", mes turime galvoje platesnę šio žodžio reikšmę, negu paprastai.
Visa, plačiąja šio žodžio prasme, kas egzistuoja šiame pasaulyje, turi dvasią ir kūną. Akmuo turi akmens dvasią, kuri saugo akmens ramybę. Oras turi oro dvasią, kuri išlaiko jo beformę būseną, jo judėjimą ir sėkmingai padeda vykdyti jo paskirtį. Budizme apie tai teigiama, jog visi daiktai turi prigimtį - Budos prigimtį. Šią materialių daiktų dvasią vadina daikto savybe, kokybe. Platesne prasme savybė - tai dvasia.
Žmonės prie to, ką mes paprastai vadiname sielą, taip pat turi ir materialių daiktų dvasią. Nagas turi savo dvasią, plaukai - savo, kiekviena ląstelė - savo, nors mes šito ir neįsisąmoniname, kiekviena iš jų atlieka savo misiją. Šių daiktų visumą, kaip taisyklė, mes vadiname savo kūnu. Kūnas platesne prasme yra dvasia.
Medis maitinasi šaknų pagalba ir kvėpuoja lapų pagalba. Medžiai ir žolė turi gyvybę, o taip pat turi ir dvasią, būtiną, kad ta gyvybė tęstųsi. Apskritai, mes paprasčiausiai manome, kad ši augalų dvasia yra gyvenimo tęstinumo procesas. Tačiau, mūsų kūnuose maistas be jokio ryšio su mūsų sąmone papuola į burną, ir kūnas perkelia jį į virškinimo vietą, paversdamas jį plazma ir pernešdamas jį į visus mūsų kūno kampelius. Tai - mūsų augimo dvasia.
Gyvūnai valgo, kai būna alkani ir rėkia, kai nori rėkti. Juos veikia gyvenimo procesai. Mes tai vadiname gyvūnų dvasia arba gyvūnų instinktais. Kiekvienas žino, kad ir žmogus turi šių gyvūniškų instinktų. Žmoguje derinasi dvasinis pradas daiktų, augalų, gyvūnų, ir aukščiausias elementas, kurį mes, kaip taisyklė, vadiname savo dvasia ar savo siela.
Nors visi gyvūnai turi savyje daug tokios dvasios, mes, žmogų, kurio dvasia toliau nepažengė, vadiname nežmonišku. Mes sakome, kad jis praranda būdingus žmogiškumo bruožus.
Žmogaus, kurio dvasia išprotėjo, tampa daiktu todėl, kad jame veikia tik materialinis ir augimo dvasinis pradas. Išoriškai jis išsaugo žmogaus pavidalą, bet viduje praranda bruožus, būdingus žmogui. Daugelį šiuolaikinių jaunų žmonių nejaudina tai, kokį rūpestį jie sukelia kitiems žmonėms ir pavojų visuomeninei tvarkai; jie savavališkai stengiasi niekuo neužsiimti, išskyrus savo įgeidžių tenkinimu taip, kaip jie to nori. Juose aktyvi tėra tik materiali, augimo ir gyvūniškoji prigimtis. Kitaip tariant, jie yra nė kiek ne aukštesniame dvasiniame lygyje, nei kiti gyvūnai.
Žmogus yra visuomenės kūrėjas, visuomeninės tvarkos steigėjas. Jis sugeba skirti, kas gera ir kas bloga, ir žino, kad nereikia daryti kitiems to, ko nenorėtum, kad nutiktų pačiam. Žmogaus sugebėjimas analizuoti, stato jį kitoje pakopoje, lyginant su gyvūnais. Mes šį sugebėjimą vadiname proto balsu. Kai kurie gyvūnai toje ar kitoje vystymosi stadijoje turi sugebėjimą samprotauti. Šuo nepamirš žmogaus, išgydžiusio jį, o skruzdėlė išsaugo gana aukštai išvystytą visuomeninę tvarką; bet jie neturi žmogaus sugebėjimo vertinti save įvairiose situacijose ar veiksmuose. Žmogus, kuris neturi būdingo žmogui proto balso, nėra geresnis už gyvūną.
Žmogaus protas vystosi jam augant ir pakyla į aukščiausią lygį, gavus aukštąjį išsilavinimą. Iš pradžių mus mokina tėvai arba globėjai, po to socialinė aplinka, po to mokykla, kol mes tampame tikrais žmonėmis. Žmogaus, kurio sugebėjimas protingai mąstyti liko tame pačiame lygyje, kaip ir gimus, niekada neišsivystys iki aukštesnės pakopos. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kada žmogus, gimęs aukštai kalnuose, neteko tėvų. Jį maitino ir augino iki brandaus amžiaus beždžionės. Savaime aišku, jis nesugebėjo suprasti žmonių kalbos. Jo kojos išaugo kreivos, ir jis sugebėjo laipioti medžiais, kaip tie gyvūnai, su kuriais jis gyveno. Jis bijojo žmonių iš aplinkinių kaimų, ir buvo labai panašus į tikrą beždžionę. Šneka, kad jo žmogiškoji mąstysena ir protas buvo lygūs nuliui.
Tol, kol šiuolaikiniai tėvai leis savo vaikams elgtis taip, kaip jiems norisi, tol kol visuomenė ignoruos tai, kokioje aplinkoje auklėjami vaikai, ir tol, kol mokyklos suteiks tik informaciją, numatytą programoje, lieka laukti tik to, kad vaikai augs kaip gyvūnai, valdomi instinktų. Vaikų nusikaltimai - viena iš opiausių problemų pasaulyje, ragina susimąstyti apie tai, kad visuomenė pagerintų vaikus supančią aplinką, ir kad mokyklos peržiūrėtų savo bendro lavinimo programas ir pripažintų moralinio lavinimo būtinybę. Tik tada mes galėsime sukurti teisingą visuomenę, kai išauklėsime savo vaikų proto balsą ir išmokinsime juos užaugti žmonėmis, klausančiais proto valios.
Tačiau, iškyla didžiulė problema, kai žmonės mano, kad, jeigu jų protas išlavėjo, tai viskas yra tvarkoje. Jeigu dauguma pedagogų, laikomų žmonėmis su aukštu mąstysenos išsivystymo lygiu, ir žmonės, užimantys aukštus postus visuomenėje, rimtai nukryptų nuo protingų poelgių, vargu ar mes galėtume smerkti savo vaikus už tai, kad jie, teoriškai žinodami tai, kas yra blogai, imtųsi dar blogesnių veiksmų.
Kartais protas nusileidžia norams; tai yra, gyvuliškoji dvasios prigimtis valdo proto dvasią. Galų gale protas negali pilnai valdyti instinktų. Jeigu kartais protas ir nugali instinktus, jie ankščiau ar vėliau padaro savo. Paprastai, tarp jų vyksta kova, kurioje pirmiau nugali vienas, o paskui kitas. Pats proto buvimas žmogui suteikia pastovios kovos kančią, kančią, kuri nesuprantama nemąstantiems sutvėrimams. Nors kai kurie liūdni žmonės skundžiasi, kad būtu puiku gyventi kaip gyvūnams - visai negalvojant, daryti tai, ko norisi. Arba, kad jie norėtų būti paukščiu arba jūros kriaukle. Kiti drąsiai protą nuslopina instinktais ir pasiryžta veikti taip, kaip jiems norisi.
Faktas lieka faktu, protas ne visada gali nugalėti instinktą. Protas - tai kažkas, ugdomas po gimimo; instinktai gi lydi mums nuo pat gimimo. Mes negalime pasikliauti tuo, kad pilnai kontroliuosime įgimtą savybę įgytos savybės pagalba. Jeigu žmogus gimtų šiame pasaulyje tik pastovioms kančioms, vykstant kovai tarp proto ir instinktų, tai išties būtų liūdnas pasaulis.
Nėra priežasties nerimauti, nes žmogui suteikta dar puikesnė, nei proto dvasia - įgimta ir esminė dvasia. Mes gimėme iš visatos Ki ir sudarome su ja vieną visumą. Mes turime tiesioginį ryšį su visatos dvasia ir būtent ši dvasia praneša mums tai, kad mes vieningi su visata. Tai suvokiama ne mąstant, tai pajuntama visu kūnu ir dvasia.
Šią savybę mes vadiname dieviškąja dvasia. Kadangi ši dvasia tiesiogiai susijusi su visata, ji turi savybę kontroliuoti tiek protą, tiek ir įgimtus gyvuliškus instinktus. Kai ši dvasia aiškiai išreikšta, neprotingi nukrypimai išnyksta ir instinktai nurimsta savaime. Kai bailus niekšas tampa absoliučiai geru žmogum, kaip kartais atsitinka, tai įvyksta dėka to, kad dvasia atveria savo akis, ir žmogus nebemąsto ne tik, kaip įvykdyti nusikaltimą, bet - piktą poelgį.
Tvirtai tikintys žmonės dažnai savo dvasine prigimtimi yra neapsakomai geranoriški ir gailestingi - būna laimingi pamiršę apie save ir pasišventę kitų žmonių ir visuomenės naudai. Eiliniams žmonėms tai atrodo didžiule kančia, kažkuo, reikalaujančiu didžiulių pastangų nugalint save, kai išties - tai tik dieviškosios dvasios išraiška tikinčiame žmoguje. Nuoširdžiai tikintis žmogus klauso savo dieviškosios dvasios paliepimų. Tai teikia jam begalinę laimę.
Vienas Dzen šventikas kartą pareiškė, kad, prabudęs, kiekvieną rytą jis klausia savęs: "Ar prabudo tavo šeimininkas?" Paskui sau atsako: "Taip, jis atsikėlė." Jis visą dieną laikas nuo laiko tai kartoja. Dzen-budizme priimta laikyti save šoga, arba mažesniuoju "aš", o mūsų pagrindinę esybę - daiše, arba aukštesniuoju "aš". Tai reiškia tą patį, kaip ir įspėjimas, kad nebūtume savojo mažesniojo "aš" vergais, bet atmerktume akis prieš pagrindinę esybę, bendrą su visa visata. Dvasia, atsirandanti iš aukščiausiojo "aš" - tai dieviškoji siela. Šventikas, klausdamas savęs, ar jau nubudo šeimininkas, tuo pačiu klausdavo savęs, ar aktyvus jo aukščiausias "aš", jo dieviškoji dvasia. Jo klausimas - būdas įsitikinti, jog jo siela visada išreiškia save. Kai jis jausdavo, jog jo siela apsiniaukusi, jis galėdavo ją iškviesti klausimu: "Ar prabudo šeimininkas?".
Kvėpavimo pratybų ir meditacijos tikslas tiek Dzen, tiek jogoje - mūsų esybės, kaip universalios esybės suvokimas ir siekimas dieviškosios sielos pasireiškimo. Nepriklausomai nuo to, suvokiame mes tai ar ne, mus veda mūsų materialaus, gyvuliškojo ir žmogiškojo pradų mišinys, panašiai, kaip vėjas gena bangas ežero paviršiumi. Kaip mėnulio atspindys, bangų sudaužytas į tūkstantį blyksnių, iškreipia tikrąjį jo atvaizdą, taip ir sujaudinta dvasia negali pateikti teisingo visatos atvaizdo. Emocijos tik maišys atskirti gėrį nuo blogio, ir įtakos principų pakeitimą instinktais.
Mes privalome suvienyti savo kūną ir sielą, nuraminti vidines bangas, tapti panašiais į veidrodį, kuriame tikslus visatos atvaizdas patikslina mūsų vertinimus ir apsaugo nuo klaidingo gėrio ir blogio supratimo. Elgiantis blogai, balsas, kurį mes vadiname sąžine, sako mums, kad mes neturime taip elgtis. Ši sąžinė atsiranda iš dieviškosios sielos, bet, kai dvasia sujaudinta, sąžinės balsas paskęsta bangų mūšoje. Tik kai mūsų dvasia rami, sąžinės balsas skamba laisvai. Žmogus tik tada yra pasaulio tvarkos valdovas, kai jis aiškiai išreiškia savo dieviškąją sielą.
Mes nuolatos treniruojamės aikido, kad išmoktume sutaikyti savo kūną ir sielą kaip ramybėje, taip ir judėjime, veikiame, kad susijungtume su visatos Ki ir išsaugotume savo sielą tokią ramią ir nemaištingą, kaip poliruotas vertikalus paviršius. Štai kodėl mes visada turime aiškiai išreikšti savo dievišką sielą ir turėti savyje jėgų tam, kad atskirtume, kas šiame pasaulyje gerai ir kas blogai.
Žmogus, tobulinantis savigynos techniką ir stiprėjantis, bet nesugebantis rasti savyje sugebėjimo atskirti gėrį nuo blogio,nėra tikras aikido pasekėjas. Priežastis tame, kad tobulinantis techniką ir stiprėjantis, o taip pat turintis blogio elementą savyje žmogus sukuria pasaulyje daugiau blogio negu gėrio. Tam, kad išmokti ir įgyvendinti tikrąjį aikido, reikalingas sielos pasireiškimas. Aikido dvasia - tai sielos pasireiškimas. Tikroji aikido paskirtis yra savęs išugdymas tikru žmogumi, galinčiu neklystamai spręsti apie vykstančius šalia jo reiškinius. Kad pasiekti šį tolimą ir didingą tikslą, mes turime skubėti įsisavinti vieną discipliną po kitos.
Meilės ir visa ko apsaugojimo dvasia
Visi daiktai keičiasi priklausomai nuo to, kaip juos mes vertiname. Visata nuolatos plečiasi ir vystosi, o griovimo ir mirties procesas tęsiasi.
Nors krikščionybė moko, kad dievas yra meilė, o budizmas - kad visata yra užuojauta, pakankamai daug žmonių visatą laiko negailestinga. Jeigu savo dėmesį sutelksime į kuriančią ir besivystančią visatos dalį, atrodys, kad ji yra meilė, jeigu dėmesį sutelksime į mirtį ir griovimą, mes tikrai patikėsime, kad visata negailestinga. Pati visata nieko nesako ir leidžia spręsti patiems. Jeigu mes norime sukurti šlykštų pasaulį ir užtraukti sau nelaimingą gyvenimą, tai viskas, ko mums reikia yra padidinti neigiamą Ki, viską vertinti per ją ir pripažinti visatą negailestinga. Kai jūsų siela neigiama, tai nepriklausomai nuo to, blogu metu ar teisingu, visą laiką jausitės persekiojamais vaiduokliais ar demonais. Niekas, ką jūs matysite ar girdėsite, jūsų nedomins ir jūs net nepabandysite suprasti visatos meilės.
Ir priešingai, jeigu jūsų siela teigiama, tai nepriklausomai nuo to, giedras dangus ar ne, visada jis jums bus žydras ir viskas, ką išgirsite ar pamatysite, bus jums malonu. Žinoma, mirtis ir sugriovimai tikrai yra šiame pasaulyje, bet teigiamos sielos žmogus net mirtį vertina kaip neįkainojamą dovaną. Kadangi egzistuoja mirtis, tai turi būti ir gimimas, ir jis taip pat turi neįkainojamą vertę. Pamenu, kad kažkada skaičiau pasaką apie tai, kas būtų, jeigu mirtis dingtų ir žmonės gyventų amžinai.
Vienam, labai bijančiam mirties žmogui padovanojo amžiną gyvenimą. Nors jis iš pradžių buvo kupinas džiaugsmo, vėliau jam nusibodo žmogiškas gyvenimas ir jis pabandė nusižudyti nušokdamas nuo skardžio. Jis nemirė. Tada išbandė nuodus ir šaunamuosius ginklus, tačiau turėjo pripažinti, kad jam mirtis neegzistuoja. Jis taip pat pajuto ir tai, kad amžinas gyvenimas nėra palaima, kad jame nieko, išskyrus nuobodulį nėra.
Savo gyvenime mes sutelkiame pastangas ir randame jo prasmę todėl, kad gyvenime yra mirtis. Aišku, tai tik pasaka, bet joje yra dalis tiesos. Mirtis yra meilės forma, kurią mums siunčia visata.
Maisto vertę mes suvokiame tik tada, kai alkani, kokia laimė būti sveikam - tik tada, kai susergame. Kai nėra skonio pojūčio, nelieka jokio malonumo. Kai pamirštame džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmą, niekas pasaulyje nebepaguodžia. Poreikiai ir ketinimai mumyse atsiranda iš visatos meilės. Jeigu, jūsų mintys panašios į šias, jūs galite rasti laimę netekčių metu. Sirgdami, ligą galite vertinti kaip dangaus suteiktą poilsį ir pasinaudoti ja, kaip puikia galimybe ugdyti savo sielą. Pasveikę, jūs vėl galėsite džiaugtis savo sveikata. Pasaulyje nieko nėra nemalonaus.
Jeigu jūsų siela bus teigiama ir dėkinga už tą meilę, kurią gaunate iš visatos, pliusas trauks pliusą ir laimė jums tikriausiai nusišypsos. Jeigu visi galėtų taip jaustis, visas pasaulis taptų rojumi.
Aikido ugdo teigiamą Ki. Kadangi mes neatskiriami nuo visatos Ki, tai jos atspindys dieviškoje sieloje visada bus meilės forma. Būtent toks sielos pasireiškimas tvirtina, kad mes privalome mylėti, saugoti ir ugdyti viską pasaulyje; aikido yra meilės mūsų sieloje, kuri yra visatos dvasios dalis, ugdymas. Aikido mes kovojame su savo priešininkais ne dėl pergalės ar pralaimėjimo. Abu žmonės abipusiai taiso vienas kito klaidas, šlifuoja vienas kitą lyg galąstuvu ir atspindi vienas kito veiksmus. Per tarpusavio supratimą ir meilę mes tobuliname savo kūną ir sielą tol, kol priartėsime prie skaidrumo ir meilės būsenos.
Veidas ir akys - sielos veidrodis
Kadangi siela kontroliuoja kūną, tai viskas, kas besudrumstų sielą, tegul nors ir akimirkai, paveikia kūną. Viskas, ką mes slepiame savo sielos gelmėse, neišvengiamai atsispindi mūsų veiduose, akyse, kalboje.
Nuo pat gimimo mes turime savo veidą. Iš šimto žmonių nerasime dviejų visiškai panašių žmonių. Jeigu vieni gimsta su gražiais veidais, tai kiti turi gimti su bjauriais. Ir nors dauguma žmonių mano, kad nieko negali pakeisti savo veide, iš tikrųjų mūsų veidai nuolatos palengva keičiasi.
Dabar dėka šiuolaikinės kosmetikos ir plastinės chirurgijos mes galime keisti savo išvaizdą, tačiau šie pakeitimai tik laikini. Neįmanoma išlaikyti apgaulę labai ilgai. Nors kurį laiką galbūt viskas bus tvarkoje, bet iš tikrųjų pati mintis apie tai, kad kažkieno tai žmonos nosis prikimšta plastiko dėl formos pakeitimo, yra gana nemaloni. Mumyse yra galimybė pakeisti savo išvaizdą nedarant jokių nenatūralių dalykų, bet paprasčiausiai dėka savo sielos turinio.
Pažvelkime į visame pasaulyje žinomų muzikantų, mokslininkų ar kitų žmonių portretus. Jeigu įdėmiai įsižiūrėsite, pamatysite, jog kai kurių veidai buvę nelabai patrauklūs jaunystėje, paskui pasidarė nuostabūs. Ir atvirkščiai, palyginus kokio nors gražaus jaunuolio fotonuotrauką su to paties žmogaus fotonuotrauka, tik padaryta prieš mirties bausmę už įvykdytą nusikaltimą, sunku patikėti, kad tai vienas ir tas pats žmogus.
Dvasinė žmogaus būsena gali visiškai pakeisti veidą. Veido pasikeitimas į blogąją pusę neįeina į mūsų šiandieninių svarstymų ratą, bet visiškas jokių pasikeitimų nebuvimas per daugelį metų byloja apie dvasinio augimo nebuvimą. Tiktai tuo atveju, kai iš savo veido mes iš tikrųjų padarysime ką nors gražaus, galėsime sakyti, kad esame pilnai subrendusi asmenybė.
Lygiai taip, kaip jaunystėje gražus žmogus neturi tuščiai puikuotis, taip ir negražus žmogus neturi prarasti vilties, kadangi abudu gali pakeisti išvaizdą dėka dvasinės pozicijos pokyčių. Tai yra ne kosmetika, o kelias į tikrąjį grožį.
Visais laikais žmonės sako, kad akys yra sielos veidrodis todėl, kad dvasinę būseną ryškiausiai atspindi akys. Meilės, žiaurumo, susijaudinimo ar pasimetimo dvasia - visos jos atsispindi mūsų akyse. Kadangi žmogaus, praktikuojančio aikido, širdis turi būti pripildyta meilės ir visa ko apsaugojimo dvasia, tai jo siela turi būti meilės ir gera linkinti dvasia. Kadangi jo siela nuolat budi ir visuomet spinduliuoja į išorę Ki, tai jo akys pasižymi latentine energija, ne ryškia, o minkšta šviesa, kuri kartu su Ki trykšta iš sielos gelmių. Tai ne vagies akių blykčiojimas, o šviesa, kuri sako: "Link šypsenos eina vaikai, bet nuo rūstaus žvilgsnio išsilaksto laukiniai žvėrys". Mums visiems reikalingos tokios gerą linkinčios stiprios akys.
Kai kurie iš kovos menus praktikuojančiu žmonių turi negailestingą ir išdidaus pasipūtėlio žvilgsnį. Tokios akys, slegiančios kitus žmones, nėra tikro kovos menų specialisto akys, o kai jos susitinka su teisingomis akimis, praranda savo žudančią galią. Japonų kalboje yra žodis "budo" (kovos kelias) ir rašomas jis susidedančiu iš dviejų dalių hieroglifu "bu", kurio abi dalys paimtos kartu reiškia ginklų panaudojimo nutraukimą. Todėl tikras kovos menų specialistas turi turėti gana geranoriškas akis tam, kad nugalėtų priešininko norą kautis. Kita vertus, ryškus jūsų akių žybtelėjimas, kuriuo pabandysite nuslopinti priešininką, visiškai jo nepaveiks. Jis jo nepajus, tas žybsnis paprasčiausiai sugrįš atgal ir jus išgąsdins. Turintys žiaurų žvilgsnį žmonės, turėtų tai vertinti kaip savo nesubrendimą ir dirbti ta kryptimi, kaip nukreipti save teisingu keliu. Siekdami savo dvasinio tobulumo, mes kartas nuo karto turime pasižiūrėti į veidrodį, bet ne tam, kad pasižiūrėti kaip atrodome, ar nusiskusti, o tam, kad įvertinti savo dvasinę būseną. Mes privalome rasti savo blogas vietas galvodami: "štai bloga vieta, kur mano siela dar nesubrendusi".
Mūsų žodžiai - tai taip pat mūsų sielos išraiška. Kai kurie žmonės, nors ir išradingi pokalbiuose ar samprotavimuose, sukelia nepatikimumo įspūdį. Sena patarlė sako, kad tarp mokančių gražiai kalbėti žmonių, labai mažai gerų žmonių. Nežiūrint į tai, kaip protingai bekalbėtų žmogus, bet jeigu jo siela prarado nuoširdumą, jis nepritrauks kitų žmonių širdžių. Pokalbyje yra svarbiausia būti nuoširdžiu ir kalbėti iš visos širdies. Tik tokiu būdu tobulės jūsų kalbos išraiška. Patys puikiausi žodžiai yra tik tušti garsai, jeigu juose nėra meilės. Turintis pykčio durklą širdyje žmogus smeigs jį į klausytoją su kiekviena savo ištarta fraze ar žodžiu. Kai įpykęs žmogus kalba su mumis, tai, nors jo žodžiai įprasti, jo pyktis persiduoda mums. Ir priešingai, meilės pripildyta širdis kitiems perduoda neapsakomą jaukumą ir jėgą. Jums nereikalingi žodžiai, jūs savo draugo širdį pasieksite ir tylėjimu.
Jeigu kas nors jums piktai pasakytų: "Aš tik jumis rūpinausi!" arba "Nežiūrint į tai, kad aš su jumis taip gražiai kalbu, nejaugi jūs vis dar atsisakote patikėti mano jausmais?", prieš grubiai atsikirsdami, įsiklausykite savo širdies, kad žinotumėte, ar tikrai jūs nuoširdus. Jeigu jūs mylite, tai net kai jūs barate ką nors, jūsų meilė persiduos jam.
Klausykite, ką sako žmogus, žiūrėdami jam į akis, ir jis negalės nieko nuslėpti nuo jūsų. Jeigu nuraminsite savo širdį, ištyrinėsite savąjį "aš" ir pradėsite žiūrėti į kitus žmones, jus galėsite juos suprasti. Iš kitos pusės, per daug geras supratimas nėra labai gerai. Labai gilus skvarbumas yra žudantis. T.y. jeigu jus "kiaurai matote" žmogų, tai jis, galbūt, šalia jūsų pasijus nejaukiai ir pradės jūsų vengti. Jeigu jūs per daug gerai kitus suprantate, tai labai lengva jiems pakenkti. Tėvas savo skvarbiu žvilgsniu žlugdo savo vaikus. Niekas nemėgsta žvilgsnio, pasiekiančio sielos gelmes. Taip kaip mes apsaugome skustuvo ašmenis, kad neįsipjautume, taip ir turėdami jėgą privalome ją pridengti. Jeigu mūsų akys ir turi tą žibėjimą, visiškai nėra reikalo varstyti kitus žmones savo įdėmiu žvilgsniu. Tokį savo akių švytėjimą turime paslėpti taip, lyg tai jo visai nebūtų. Išmintingas sakalas slepia savo nagus, o geras pelių gaudytojas nerodo savo naguotų letenų. Negalima demonstruoti savo jėgos todėl, kad pagyrūniškumas ja - ją naikina.
Jeigu jūs pradėsite puikuotis viena iš savo stiprių pusių, jums tikriausiai nepasiseks būtent toje srityje. Naudokitės savo jėga tiktai tada, kai tai būtina ir nesigirkite ja. Įprastose sąlygose būkite tokie patys, kaip visi žmonės, bet kritiniais momentais pasitelkite visas savo žinias ir sugebėjimus. Patarlė, jog išminčius turi būt panašus į kvailį, o šventasis - į paprastą žmogų, atspindi tą pačią tiesą. Jeigu mūsų širdyje yra kuklumas, jis pasireikš ir mūsų akyse.
Jeigu turite užjaučiančią širdį, šitai leis jums iš visos širdies pasijuokti iš kieno nors pašaipaus, bet nejuokingo juoko. Būtent tai atsispindi tėvo, stebinčio savo vaikų žaidimus, žvilgsnyje, arba naivaus įsimylėjėlio žvilgsnyje, kai prisimena savo mylimąją - tokios akys yra minkštos. Tokie žmonės negali net įsivaizduoti, kad juos gali apgauti. Ir nors apgaulė supykdo kiekvieną, tačiau jeigu įsisąmoninsite, kad visgi įvyko apgaulė, savikontrolės vis vien neprarasite. Po to geriausia būtų nukreipti apgaviką teisingu keliu. Bet kas gali apnuoginti savo sielą prieš žmogų, turintį užjaučiančią sielą. Sunku suprasti kitą žmogų, jeigu jūs griežti.
Dažnai galima sutikti žmones, kurie kalbėdami nežiūri į pašnekovą, o pastoviai nuleidžia akis. Tokie žmonės neramūs, jie slepia savyje kažkokį nerimą. Mes privalome išmokti žiūrėti tiesiai į savo pašnekovą. Ir priešingai, žmonės įpratę labai įdėmiai žiūrėti į pašnekovą, turi pasistengti atsikratyti tokio įpročio. Noras kaišioti savo nosį į kitų žmonių širdis - vaikiškumo, o ne brandumo požymis. Jei jūsų siela švari, tai ir be įkyraus žiopsojimo tai atsispindės sielos veidrodyje.
Jeigu netyčia jūs negalite žiūrėti į pašnekovo akis, žiūrėkite jam kur nors į nosį ir jis žinos, kad jūs skiriate jam pakankamai dėmesio.
Nors entuziastingi užsiėmimai, technikos tobulėjimas ir jėgos augimas svarbūs aikido, tačiau šito nepakanka. Jūs privalote įsisavinti aikido dvasią. Turite išmokti būti švelniais ir nesuvaržytais, bendraudami su kitais, turėti švelnias akis ir meilų balsą, vienaip ar kitaip leidžiantį suvokti begalinį gyvybingumą.
Neprieštaravimo principas
Visų aikido veiksmų pradžia ir pabaiga kilusi iš neprieštaravimo principo.
Visata - tai absoliuti vienybė, su kuria mums visiškai nėra reikalo kautis. Kova visų pirma kyla tada, kai atsiranda kokybės idėjos. Jos apraizgo visatą tokiais dualistiškais teiginiais, kaip aktyvumas ir ramybė, susiliejimas ir skilimas, įtempimas ir atsipalaidavimas, sujungimas ir išskyrimas. Turėdami akis, pripratintas prie šio dualistinio pasaulio, mes pripažįstame, kad kova - tai visiškai natūralus dalykas, kad šiame pasaulyje tikrai viešpatauja džiunglių dėsniai. Mes pamiršome tikrąją visatos formą ir vėl galėsime ją susigrąžinti tiktai tada, kai pasieksime absoliuto realybę. Pagrindinė ir realiausia visatos dvasia yra neprieštaravimo principas.
Kadangi šiuolaikiniams žmonėms labai sunku suprasti jį, mes privalome pademonstruoti tai realiais aikido veiksmais. Tas, kuris iš tikrųjų užsiiminėja aikido, per savo kūno pojūčius suprato, koks teisingas ir galingas šis principas. Ir nors pradžioje ir dar kurį laiką stambesnis ir stipresnis žmogus yra pranašesnis, bet tai dar nereiškia, kad neprieštaravimo principas yra klaidingas. Tai reiškia, kad pralaimintis žmogus dar neatitinka šio principo; jis dar nesubrendo. Tereikia tik žmogui įsigilinti į tikrąją šio principo prasmę, kai jėga ir partnerio dydis nebetenka jokios reikšmės.
Jėga ir dydis svarbūs, pavyzdžiui, yra tada, kai, susidūrę su atakuojančiu priešininku, jūs atremiate jo smūgio jėgą. Bet jeigu jo smūgį nukreipiate į šoną, priešininkas pats turės sutramdyti savo išvystytą jėgą. Jeigu jūs įsitempiate, norėdami numesti kokį nors nedraugišką žmogų, tai tikriausiai prasidės grumtynės, bet jeigu jo dvasią nuvedate į jūsų paruoštą tašką, tai, kadangi siela kontroliuoja kūną, jo kome štilinę ramybę savo širdyje.
Vienos kompanijos darbuotojas pradėjo mokytis aikido ir kartą atėjo pas mane su savo problema. Jis pasakė, kad, kaip taisyklė, jo nuomonė dažnai nesutampa su jo boso nuomone ir kad, kaip taisyklė, tokie konfliktai baigiasi susipykimu. Jis pridūrė, kad jo bosas užsispyręs, o jis pats karštokas. Nors jis ir žinojo, kad muštis negerai, bet matomai negalėjo susilaikyti. Kai tik kas nors pasako apie jį blogai, jis iš karto supyksta, tad jis norėtų žinoti, kaip jam susidoroti su savo problema. Aš tada paklausiau, ar įvaldė jis neprieštaravimo principą, o jis atsakė, kad įvaldė. "Tokiu atveju tai visiškai paprasta", - pasakiau aš. - "Kai kas nors sako ką nors nemalonaus, sutelkite dėmesį į tašką apatinėje pilvo dalyje, spinduliuokite išorėn galingą ki srautą ir įsiklausykite ką jis sako. Jeigu elgsitės taip, tai visos blogybės, kurias sako kitas žmogus, rikošetu grįš jam atgal. Pavyzdžiui, jeigu jūsų bosas išvadina jus kvailiu, o jūs atsisakote suprasti, ką jis sako, tai pasakyti žodžiai grįš atgal žmogui, kuris iš tikrųjų sako, kad jis pats kvailys. Jūs nusijuoktumėte ir sutiktumėte, jeigu jūsų bosas pasakytų jums: "Aš kvailys", - argi ne? Paprasčiausiai pasistenkite galvoti šitaip ir stebėkite savo priešininko veidą. Veidas žmogaus, įpykdyto iki kraštutinumo, savaime tampa gana įdomus".
Mano mokinys, matomai, iš karto įgyvendino mano patarimą. Kaip bepyko jo bosas, jis tiktai šypsojosi, kol pagaliau jo bosas, baisiausiai perpykęs, pasakė, kad kuo labiau jis bara savo pavaldinį, mano mokinį, tuo labiau pyksta. Perpykęs žmogus, matydamas prieš save besišypsantį veidą, supranta, koks kvailas ir nevertas pyktis pats savaime. Toks požiūris teisingas ir grasinimo atveju. Jeigu žmogus, kuriam grasina, atsikerta juoku, tada baiminasi jau tas, kuris grasino. Po dviejų - trijų dienų mano mokinio bosas atėjo pas jį ir pasakė: "Tavyje yra kažkas įdomaus. Tu, turbūt, paskutiniu metu kažko išmokai". Tada mano mokinys bosui paaiškino kame reikalas, o tas atsakė, kad pykti buvo neapsakomai kvaila ir nustojo taip daręs.
Dažnai po kivirčo tarp draugų abu taip samprotauja: "Jis buvo neteisus, todėl jis pirmas turi atsiprašyti, aš neatsiprašinėsiu". Mes sakome, kad net tarp vagių yra teisingumas, ir kivirčo atveju kažkuris teisus, o kažkuris kaltas. Jeigu abu žmonės teisūs, tai nėra priežasties kivirčytis. Savikontrolės praradimą ir bet kokius kivirčus, nepriklausomai nuo priežasčių, mes turėtume laikyti gėdingais, bet jeigu jau taip atsitiko, tai nelieka nieko kito, kaip tik nedelsiant sutelkti dėmesį į tašką apatinėje pilvo dalyje, nuraminti savo Ki, išplėsti savo kilniadvasiškumo ribas ir pajusti savo paties blogąsias puses. Pamatyti kito klaidas yra lengva, bet ne taip paprasta pamatyti savo, ypač kai kraujas plūsteli į galvą. Tokiais momentais mes net nebandome pamatyti savo trūkumų, bet tęsiame kivirčą, akcentuodami kitam jo trūkumus. Jeigu mes išnagrinėtume tą momentą, kai patys pasielgėme neteisingai, tai peštynių būtų nebuvę. Todėl kai muštynės atrodo neišvengiamos, kol dar neprasidėjo, išnagrinėkite savo paties klaidas ir atsiprašykite savo priešininko prieš galimų muštynių pradžią. Blogiausiu atveju, būkite iš anksto pasiruošę atleisti savo kompanionui ir jūs pakilsite vienu lygmeniu aukščiau už jį. Muštynės vyksta dėl to, kad abi pusės būna vienodame lygyje. Jeigu paimsime, pavyzdžiui, motiną ir vaiką, tai motina visada atleidžia, todėl kad ji yra žymiai aukštesniame lygyje, negu vaikas. Pirmiausia nuoširdžiai žiūrėkite į savo kompanioną ir iš anksto atleiskite jam ir tada jis pats suglums ir supras savo silpnas puses. Jam bus gėda būti žemesniame lygyje nei jūs. Jeigu jau jūs supratote visą atsiprašymo vertę, neleiskite sau būti įtrauktam į muštynes. Peštynės - tai nelemti kraštutinumai. Trumpiausias problemos sprendimo kelias yra tame, kad reikia būti pakantiems savo kompanionams dar prieš prasidedant bet kokiems susirėmimams. Taigi, susirėmimui įvykti reikalingos dvi pusės, ir jeigu jūs nebūsite viena pusė, susirėmimas neįvyks.
Senasis kovos kodeksas teigė, kad yra trys keliai į pergalę. Pirmas: pergalė po kovos. Antras: pergalė prieš kovą. Trečias: pergalė be kovos. Pirmasis kelias visiems gerai žinomas ir yra pačiame žemiausiame lygyje iš trijų. Antrasis kelias, apimantis savalaikį visų sąlygų pergalei pasiekti įvykdymą, yra patikimas ir yra tarpiniame lygyje tarp pirmo ir trečio. Pats geriausias kelias - pergalė be kovos - yra pats patikimiausias todėl, kad kur nėra kovos, ten nėra ir nuostolių pavojaus. Šiuo atveju mes priverčiame pasiduoti ir sekti ten, kur mes jį vedam. Aikido eina šiuo keliu. Yra žmonių, kurie mėgsta smulkiai pasakoti apie savo kovas. Visada aš jiems darau pastabą, klausdamas, ką jie darė prieš atsidurdami tokioje situacijoje, kurioje jie privalėjo pasakoti tas istorijas. Taip darau dėl to, kad nėra jokios priežasties pasirinkti patį blogiausią kelią, t.y. pergalę po kovos.
Aikido leidžiama panaudoti sekančiose trijose situacijose:
1. Kai jūsų gyvybė pavojuje.
2. Kai kitam žmogui gresia koks nors pavojus.
3. Kai vienas ar du žmonės terorizuoja daugelį.
Pirmas atvejis - tai gryna savigyna, leidžianti neišvengiamai panaudoti atitinkamus veiksmus. Antras atvejis apeliuoja į pareigą, kurios išvengti būtų bailoka. Trečią atveją apima situacija, kai nėra, kas galėtų sutramdyti tvarkos pažeidėjus ir jūs panaudojate savo techninius veiksmus dėl visuomenės arba daugumos. Čia turima omenyje, kad ne visais panašiais atvejais reikia naudoti aikido veiksmus. Čia tik akcentuojama, jog kai mes apsvarstome visus įmanomus taikios išeities iš situacijos kelius ir, matomai, nieko nerandame, tada galima panaudoti aikido veiksmus.
Prisimenu jauną porą, kuri nuolatos pykosi ir buvo ant skyrybų ribos. Kadangi vyras užsiiminėjo aikido, jo draugai atėjo pas mane ir paprašė ką nors padaryti. Išklausęs abi puses, aš supratau, kad nei vyras, nei žmona nematė savo pačių trūkumų, o tiktai skundėsi vienas kitu. Žmona jokiu būdu nenorėjo nusileisti - į vieną vyro žodį atšaudavo tris. Nieko nėra sunkiau, kaip tarpininkauti besipykstančioje šeimoje. Niekas, ką bepasakytų vienas, neįtikina kito. Jeigu tarpininkas pameluos, tai kai pora išsiaiškins savo nesutarimus, savo piktus komentarus nukreips į jį. Bet nežiūrint to, mano sprendimas buvo teisingas - vyrui, jo nusivylimui ir jo žmonos džiaugsmui, aš pasakiau, kad jis neteisus.
Aš pasakiau, kadangi jo žmona aikido neužsiiminėja, tai ji nieko negalėjo žinoti apie tašką apatinėje pilvo dalyje ir nieko negalėjo padaryti su savo pykčiu. Iš kitos pusės, jis gi užsiiminėja aikido ir neteisus dėl to, kad nenaudoja tų žinių, kurias įgijo. Aš jam pasakiau: "Jeigu jūs suprasite, kad kas beatsitiktų, ką beišgirstumėte iš savo žmonos, tai ir bus būtent tas momentas, kai reikia praktikuoti tašką apatinėje pilvo dalyje, ir jūs ne tik sutramdysite save, bet tuo pačiu padarysite didžiulę pažangą. Jeigu tašką pilvo apačioje jaučiate tik treniruočių salėje, bet prarandate jį, kai pareinate namo, jūsų pastangos veltui". Aš paklausiau jo, ar panorės taip elgtis, kaip aš sakiau, nepriklausomai nuo to kas iššaukė konfliktą. Jis galu gale sutiko pabandyti tą pačią dieną.
Tada aš paaiškinau kai kuriuos dalykus jo žmonai, atlikau su ja kai kuriuos eksperimentus ir ji įsisavino tašką apatinėje pilvo dalyje. Aš jai pasakiau: "Aš matau, kad jūs nepatenkinta vyru dėl daugelio priežasčių, bet jūs matote, kad jis nori padaryti viską, ką gali, kad pakeistų savo elgesį. Jam trūksta patyrimo, jis gali užsimiršti, bet ar nenorite jūs padėti jam ištaisyti blogus įpročius?" žmona sutiko ir mažiau kaip po mėnesio jie gyveno visiškai laimingai.
Kai jauni žmonės lieka kartu, tai, kadangi jie myli vienas kitą, viskas pas juos turėtų klotis puikiai, tačiau paprasčiausias nepasitenkinimas (o pagal teoriją neigiamybė pritraukia keturias neigiamybes) priveda iki to, kad padėtis tampa nepataisoma.
Vietoje to, kad galvodamas sau: "Dabar pareisiu namo ir klausysiu jos skundų", jaunas vyras pareidavo namo iš darbo, sustodavo prie durų, kad sutelktų dėmesį į tašką apatinėje pilvo dalyje, ir, laimingai pranešdamas: "štai aš ir namie", įeidavo. Žmona suprasdama, kad kaip tik atėjo laikas bendradarbiauti, eidavo link durų, šypsodamasi sakydavo: "Aš taip džiaugiuosi, kad tu grįžai". Po to, duodama savo vyrui ko nors išgerti, ji norėdavo ką nors aštriai pasakyti, bet stengėsi išlikti kantri ir laukti. Jeigu negalėdavo išlikti rami, savo naujienas išklodavo kaip galima meiliau. Vyras jausdavosi geriau, meiliai šnekėjo su savo žmona ir buvo pasiruošęs padėti jai namų darbuose. Jų meilė pražydo; abu savo Ki pakeitė iš neigiamos į teigiamą ir tokiu būdu greitai tapo artimi, lyg jaunavedžiai. Vėliau ir žmona, kad apmalšinti savo karingą temperamentą, pradėjo užsiiminėti aikido. Pergalės ir pralaimėjimai nesvarbūs šeimyniniame gyvenime, kur partneriai turi brandžiai suprasti ir padėti vienas kitam sukurti laimę namuose.
Nors šis pavyzdys yra vienas iš daugelio, pasitaikančių kasdieniniame gyvenime, bet jis parodo, jog visada reikia atsiminti, kad yra būdas išvengti kovos. Visada yra kelias bendradarbiavimui. Jeigu mes kovojame savo sielos gelmėse, tai savo sąjungininkus darome priešais. Jeigu mūsų širdys ramios, tai mes neturime nei priešų, nei sąjungininkų todėl, kad visi žmonės - mūsų broliai gimę iš visatos Ki. Treniruotės ir palaipsnis neprieštaravimo principo įsisavinimas - gyvybiškai svarbūs.
Įprastinės sporto šakos suteikia techninę pažangą (besitreniruojančiam), populiarumą - dėka vienokių ar kitokių varžybų, bet varžybos aikido neleistinos, kadangi, skirtingai nuo sporto, aikido veda universaliu keliu, kuris yra vienintelis žmonijos tobulinimas. Tikriausiai būtina paaiškinti, kodėl aikido uždraustos varžybos.
Pirma, aikido yra disciplina, sukurta tam, kad įsigilinti į vidinę nesipriešinimo principo prasmę. Varžybose kažkas turi laimėti, bet pati pergalė skatina kovos troškimą, karingumą. Jeigu jūs iš visų jėgų stengiatės laimėti, tai, be abejo, labai naudinga jūsų sportiniam meistriškumui, tačiau aistringas pergalės siekimas gali išvystyti jūsų psichologiją taip, kad visos priemonės geros, kad tik padėtų laimėti. Tokia pozicija gali labai pakenkti jums kaip asmenybei.
Kadangi visi aikido veiksmai pagrįsti giliu neprieštaravimo principo supratimu, jeigu jūs nesuprasite teorijos, negalėsite įsisavinti atlikimo technikos. Todėl varžybos uždraustos. Mėgstantis varžybas žmogus, turėtų stengtis sulaikyti save. Pavyzdžiui, greitai įsikarščiuojantis žmogus galėtų pasakyti sau: "šiandien aš nei karto nesupyksiu". Jeigu jam pavyks sulaikyti save visą dieną, jis laimės, jeigu ne - pralaimės. Jeigu mes sugebėsime tobulėti, nesuteikdami niekam jokio rūpesčio ar šiaip blogio, tai mes pasieksime, kad visada būsime nugalėtojais.
Tai ir yra tikroji pergalė. Jeigu mes nenugalėsime patys savęs, tai netgi jei mes ir nugalime kitus, tuo pačiu darome ne ką kitą, kaip tik tenkiname savo savimeilę ir garbės troškimą. Iš kitos pusės, jeigu mes nugalėsime save, tai šiuo atveju nebus prasmės nugalėti kitus. Žmonės su džiaugsmu eis ten, kur mes juos vesime. Santykinė pergalė neilgalaikė, bet pergalė prieš save patį - absoliuti.
Kita priežastis taikytina daugeliu atvejų, bet aikido atveju ypač svarbu apsaugoti nuo garbės troškimo. Kai tik atsiranda garbės troškimas, durys į tikrą supratimą užsidaro. Žmogus sakantis: "Man šito visiškai pakanka", prarado norą mokytis ir vis labiau tobulėti. Pasakyti Visatai: "Aš pasiekiau tiek kiek man reikia" - reiškia eiti prieš prigimtį. Jeigu jau mes žengiame universaliu keliu, jis darosi vis labiau visaapimantis. Nebrandus žmogus, kuris nuolatos sau leidžia stoti į varžybas, kuriose nuolat laimi, greitai pradeda triumfuojančiai puikuotis ir gėrėtis savimi. Iš kitos pusės, visatos atžvilgiu, tokios pergalės ir pralaimėjimai yra ne kas kita, kaip didžiulės jūros paviršiaus raibuliavimai. Svarbu yra išmesti visą tai iš savo galvos, stoti akis į akį su visata ir skirti visas jėgas savęs tobulinimui.
Visose sporto šakose ir kovos menuose varžyboms reikalingos taisyklės, tai ypač pasakytina apie kovos menus, kur gyvybė dažnai yra pavojuje. Prigimtinis sporto tikslas yra pagal taisykles išspręsti ginčą dėl meistriškumo bei prisimėgauti realia pergale ar pralaimėjimu. Tai puiku sporto bei traktuojamų sportinių kovos menų atveju. Tačiau tikrųjų kovos menų tikslas yra visiškai kitoks. Juose mes tiek gindamiesi, tiek ir atakuodami tikimės nedirbtinio pavojaus. Ką bedarytų priešininkas - skųstis beviltiška. Paprasčiausiai mes privalome atitinkamai veikti. Kadangi mūsų pačių gyvybė pavojuje, mes privalome paruošti tiek kūną, tiek ir dvasią.
Jeigu mes visada užsiiminėjame pagal taisykles, tai visiškai nesąmoningai šios taisyklės įauga į mūsų pasąmonę ir išplaukia, kai susiduriame su realiu pavojumi. Netyčia mes galime pralaimėti, jeigu pasitikėsime taisyklėmis, kurių gali nesilaikyti nei vienas priešininkas. Pasakojama, kad vienas jaunuolis per treniruotes visada sugriebdavęs savo priešininką už rankovės, tą patį padarė, kai jį kažkas užpuolė iš tikrųjų. Tuo pačiu momentu priešininkas smeigė jam į pilvą peiliu. Tad visada mes privalome įvertinti tai, kad realioje situacijoje priešininkas gali pasinaudoti peiliu; taip kad mūsų įsisavintos taisyklės gali būti visiškai netinkamos realioje situacijoje.
Aikido mes išgalvojame daug būdų, kuriais gali pulti priešininkas, ir treniruojamės vėl ir vėl, mokydamiesi atlaikyti tas atakas pagal universalius principus. Visą tai patalpiname pasąmonėje ir treniruojamės taip, kad net nesitikint atakos mes nesąmoningai judėtume ir veiktume taip kaip reikia.
Jeigu jūs susikoncentruosite į tašką apatinėje pilvo dalyje suvienydami kūną ir sielą, tai panašiai kaip ramus ežero paviršius, kuriame iš pradžių atsispindi mėnulis, paskui skrendantis paukštis, bet pradingę nepalieka jokių pėdsakų, tuo pačiu išsaugo pasiruošimą pajusti net menkiausią vėjelio dvelktelėjimą, taip ir jūs sugebėsite pastebėti ne tik bet kokį judesį, kurį gali atlikti priešininkas, bet ir teisingai atspindėti bet kokio judėjimo aplink jus pobūdį. Aikido sukurtas tam, kad išvystytų būtent tokio pobūdžio dvasinę būseną ir teisingus veiksmus. Sunkiausia yra pasiekti tokią būseną tada, kai jūsų sieloje visus metus betvarkė dėl rungtynių bei varžybų. Čia yra trečia priežastis, kodėl mes neleidžiame aikido varžybų.
žmonės, gerai įvaldę pratimus, ir stiprūs treniruotėse, toli gražu ne visada labiausiai tobuli tikrai pavojingose situacijose. Tai labai panašu į žmogų, kuris, nežiūrint to, kad yra vikrus, visiškai nesugeba veikti kritinėse situacijose. Yra žinoma istorija, kai žmogų, visada drąsiai veikusį pavojingose situacijose, staiga ir nelauktai susidūrusį su priešu visiškai paralyžiavo baimė, matant sublizgėjusį prieš jį priešininko kardą. Laimei, priešininkas taip pat išsigando ir negalėjo pajudėti. Šito dėka pirmasis žmogus susidorojo su juo. Žmonės, kurių siela neužgrūdinta kasdieniniame gyvenime, kritinėse situacijose reaguoja būtent taip. Žmogus tiktai tada viskam pasiruošęs, kai mokosi universalių principų kasdieniniame gyvenime, išsaugo tvirtą pasaulio vaizdą ir visiškai nesudrumsčiamą sielą.
Dauguma žmonių domisi tik laimėjimu ir pralaimėjimu. Kovos menai tampa vis labiau panašūs į sportą. Aikido, atsisakydamas paklusti šiai tendecijai, turi galutinį tikslą, kuris yra kovos menų, tikrąja prasme, t